Kaskart, mintims nurimus, ji sapnuojas...
jos atvaizdas nušvinta naktyje.
Saldžių svajų ji Deivė, ir man rodos,
kad josios lūpos kužda man kažką.
Ištarki žodį, o, puikioji ledi.
Žvaigždėtos tavo akys, aukso garbiniai.
Žavinga tavo šypsena lyg rožė keri —
tartum giesmė, kažkur giliai giliai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-10-26 04:35:34
Mūsų žaviosios pakeleivės žavisi sentimentaliuoju ilgesiu.
Su jomis nepasiginčysi, su juo – ilgesiu – turbūt tai pat...
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2013-10-24 09:23:06
Kartais būtent tokių eilių pasilgstu. Be reikalo autorius "tepliorium" pasivadino... Gražiai rašo.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-24 00:32:49
O, tai ko reikia :)
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-23 14:28:16
Šekspyriškai atsidūsta.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2013-10-23 12:30:16
Jei lūpos kužda, ramybės nėra. Pats jaučiate, kad yra giesmė giliai.
Kyla klausimas, kokios buvo mintys. Ar tai norėta išryškinti?
Lyg rožė keri – standartas. Nors, antra vertus, rožę galima traktuoti visaip. Subjektyvu.
Daug apie rožę rašė H. Radauskas (necituoju, perteikiu vieną mintį):
Už lango parke slapstėsi ruduo. Jį matė rožė ir visa drebėjo. Ji tyliai ėjo pasiduoti. Ir tik todėl ji dar žydėjo.
Pašlovinimas. Bet gal daugiau ilgesys.