Taip pat pigiai nenoriu jo parduot,

Tad mintys kabo tartum pakaruokliai,

Nes Žemėj, kaip ir Rojuje, – ruduo.

Todėl prie vartų Šventas Petras liūdi,

Raktus išmainęs į šiltus batus.

Tačiau, tai – danguje... Čia nieks nekliudo

Sulaukt ateinančių kitų kartų,

Kurios galbūt norės mane suprasti:

Kad vėžlio šarvas – ne kieta kakta,

Kad kartais ūglį skleidžia gluosnio rąstas,

Kad ta, kurią turėjau, – nebe ta...

Aš apie moteris kalbu. Eilių joms marios –

Jos gali plaukt paviršiumi, nuskęst...

Nors iš tiesų, tai – žodžių karnavalas

Palikęs liūdesį būtajame laike.

Išmokau laiką aš brangiai parduoti:

„Ei, žmonės! Kam pasvert daugiau minčių!“

..........................................................................

Bet Žemėj, kaip ir Rojuje, ruduo tik...

O, Viešpatie, kaip šito meto nekenčiu.