Taip pat pigiai nenoriu jo parduot,
Tad mintys kabo tartum pakaruokliai,
Nes Žemėj, kaip ir Rojuje, – ruduo.
Todėl prie vartų Šventas Petras liūdi,
Raktus išmainęs į šiltus batus.
Tačiau, tai – danguje... Čia nieks nekliudo
Sulaukt ateinančių kitų kartų,
Kurios galbūt norės mane suprasti:
Kad vėžlio šarvas – ne kieta kakta,
Kad kartais ūglį skleidžia gluosnio rąstas,
Kad ta, kurią turėjau, – nebe ta...
Aš apie moteris kalbu. Eilių joms marios –
Jos gali plaukt paviršiumi, nuskęst...
Nors iš tiesų, tai – žodžių karnavalas
Palikęs liūdesį būtajame laike.
Išmokau laiką aš brangiai parduoti:
„Ei, žmonės! Kam pasvert daugiau minčių!“
..........................................................................
Bet Žemėj, kaip ir Rojuje, ruduo tik...
O, Viešpatie, kaip šito meto nekenčiu.