Tokios virpančios vasaros gėlės,
Tokios didelės akys žvaigždžių
Iš rudens darganotojo kėlės --
Tavo balsą pro sapną girdžiu,
Jis šviesus, kaip dangus nuskaidrėjęs,
Begalybės ištirpsta glėby,
O viršūnėje beržo tik vėjas,
Lyg atodūsis mano. Skubi
Dar įrėminti džiaugsmo pašvaistę,
Mano lyra baltoji skaudi --
Mūsų pėdos, tiek sniego išvaistę.
Kaip apaštalai laimės šventi
Vis aplanko ir rudenio vėjuos,
O baltume pirmosios šalnos --
Švyti takas, kur geismas ilsėjos
Ant tolybių nendrelės vienos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2013-10-23 15:08:29
Nuostabių akimirkų šokis: trapus ir paslaptingas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-22 23:35:02
Apie geismą labai patiko. Tikrai - juk jis ir gležnas (gal kam atrodys, kad ne, tačiau tai priklauso nuo žmogaus), ir gali įpjauti - nendrė.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-10-22 15:58:17
Jis šviesus, kaip dangus nuskaidrėjęs,/Begalybės ištirpsta glėby,/
Taip šviesiai iriasi, plaukia žodžių burės... ir užburia.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-10-22 15:23:09
Nuostabi lyrika, puikiai išjausta, o skambesys, tarytum daina ,skambanti pavėjuj. Nepaprastai gražus darbas, be priekaištų.