Tokios virpančios vasaros gėlės,
Tokios didelės akys žvaigždžių
Iš rudens darganotojo kėlės --
Tavo balsą pro sapną girdžiu,

Jis šviesus, kaip dangus nuskaidrėjęs,
Begalybės ištirpsta glėby,
O viršūnėje beržo tik vėjas,
Lyg atodūsis mano. Skubi

Dar įrėminti džiaugsmo pašvaistę,
Mano lyra baltoji skaudi --
Mūsų pėdos, tiek sniego išvaistę.
Kaip apaštalai laimės šventi

Vis aplanko ir rudenio vėjuos,
O baltume pirmosios šalnos --
Švyti takas, kur geismas ilsėjos
Ant tolybių nendrelės vienos.