2013. 10. 16.Nereikia nė dar kartą pasižiūrėti, mintyse matau paveikslą, pagal kurį pasiūlyta parašyti konkusinį haiku. Matau iki menkiausios smulkmenėlės, linijos, atspalvio. Tupi du katinai – kažkur, gal kambary su stikline siena, gal ant stogo. Greičiau kambary – tos tiesios kampo linijos. Tokie skirtingi. Tik spalva skirtingi. Vienas juodas – ne, ne juodas, nes juodos spalvos gamtoje nėra, jis tamsiai rudas su violeto atspalviu. Antrasis rausvas, taip pat kažkodėl primena violetą. Šitokių katinų nebūna, bet šiedu tokie tikri, rodos jaučiu, kokie minkšti, švelnūs, šilti jų kailiukai, matau, kaip retkarčiais dirgliai krusteli ausytės su plaukų šepetėliais galiukuose – kaip lūšių; plėšrūnų prigimtis. Jiedu tupi įsitempę, sunerimę ir žiūri abu ta pačia kryptimi – į artėjančius debesis – skirtingų spalvų, pavidalų, tarsi maišytųsi stichijos, iš savo gelmių pagimdydamos grėsmingus pavidalus, veidus, kažką lemtingą, neišvengiamą. Rudens darganas? Nežinią? Pyktį?

Net jei tai kambarys, katinai visai neapsaugoti, juos jau siekia debesys. Bet jie toj stichijoj yra du, nors kiekvienas sau, atskiri, bet jaučiantys vienas kito buvimą. O kaip būtų vienam?

Paskubom rašau, rašau prabėgančias mintis. Du, penki, aštuoni, dvylika variantų, bet nė vienas jų visai neprimena haiku, tai tik žodžiai, kasdieniški, nespalvoti, pilkai rudi, kaip pokario kaimiečių namų audimo milinės sermėgos. Jie neskamba, nešvyti, nepridengia minties poetiniu šydu, ji lieka nuoga, be paslapties, negundanti ir neviliojanti ją sekti. Tyrinėju žodžius, keičiu juos vietomis, braukiu, rašau kitus, išnarstau skiemenimis, sukirčiuoju, bet mano triūsas bergždžias, haiku negimsta.

Ne protu rašoma poezija, ne protu, juolab haiku, tik to, kažko kito, man neduota. Tai ką aš veikiu ne savo rogėse, kodėl rašau ir niekaip negaliu liautis? Kam to reikia? Kodėl atvirauju žmonėms, kurių nepažįstu ir kurie nepažįsta manęs, dauguma papasčiausiai abejingi, o tie, kuriems manausi rašanti, kurių, nedaugelio, nuomonė man svarbi, žinau, neskaito? Tarsi bijotų pažvelgti į akis ir laukia, kol manęs neliks; tada skaitys ir teis. O gal verks? Man, kaip nuskaustam vaikui, norisi, kad bent pasijustų kalti – nesupratę, nemylėję. Vaikėju. Juokinga ir graudu. Niekas neprivalo suprasti, niekas neprivalo mylėti ar gailėtis.

Sudirgusi išeinu ant priebučio ir panyru į tirštą rūką, tarsi pasaulis būtų išnykęs. Keista, tamsa neaklina, rūkas švyti, kažkaip iš savęs, persmelkiamas mėnesienos, persilieja šviesesniais, tamsesniais tumulais. Atidunksi duslus, sunkus garsas, rodos jaučiu žemės virpėjimą – pro Kūlupėnus pravažiuoja traukinys. Mano gatvėj užsidega šviesa – tik geltonos dėmės rūke.

Eina nakties valandos. Šiąnakt turiu apsispręsti, nes atidėlioti nebegalima, gali nebelikti laiko. Kam nebelikti laiko? Gyvenimui be pareigų. Tiesiog gyvenimui. Kiek tokių lūžių būta?

Atsimenu savo pirmą dieną išėjus į pensiją – vaikščiojau po namus iš kertės į kertę, nesiimdama jokio darbo, nes viskas atrodė beprasmiška ir nereikalinga, ilgai stovėjau prie lango ir staiga pasijutau laiminga – niekada niekada nebereikės eiti į palatą, kažką spręsti, nerimauti, abejoti ir klysti, paskui graužtis ir žinoti, kad rytoj bus tas pats, vėl klysiu.

Tiesą sakant, aš visą gyvenimą dariau tai, ko nemokėjau – draugauti, mylėti, auginti vaikus, gydyti žmones, arti, akėti dirvą, statyti namus, pešti žąsis, kirpti avis, skiepyti obelaites, dalgele pjauti žolę. Ir dar daugybės kitų darbų nemokėjau, bet dariau. Iš klaidų mokiausi, bet tuo, ką išmokdavau, labai retai galėdavau pasinaudoti, nes gyvenime beveik niekas nesikartoja, viskas vyksta tarsi pirmą kartą, bent jau kaskart kitaip ir seni receptai netinka. Žmonės tikėjo manim, bet aš juk žinojau, kad tai buvo apgaulė, tik neturėjau pasirinkimo – pareiga.

Švito. Staiga pro rūką prasišvietė saulė. Žiūrėjau į žibančius vandens lašelius ant tujos šakelių ir vėl pasijutau laiminga, kitaip – dabar jau niekam niekuo neskolinga, savo laisva valia galiu spręsti ar rašyti, klysti, kankintis suprantant, kad tikrai nesu rašytoja, juolab poetė, iš Dievo malonės, ar nerašyti, tiesiog nedaryti nieko, tik grožėtis nuotabiu rytu, mėgautis akimirka ir visom dar man likusiom akimirkom. Tai senatvės privilegija, atpildas už visas jos keliamas negandas – grįžimas į vaikystę.

Kas galėtų mane nuteisti?