Žmogau žmogau,
ar rasi savyje šviesos, tauraus gerumo,
Nors lašą to, ką tau kasdieną duoda
Iškeltos rankos pilnos meilės, atvirumo,
Vilties, tikėjimo, kančioj — paguodos?
Jis tiek nedaug šiandien iš mūsų prašo —
Tik nenudelbk akių, matai — aš tavęs laukiu,
Imk visą žemę, nuostabią ir gražią,
Joje gyvenimą — žiedais nusėtą lauką.
Jei ne žiedai, o usnys veši,
Tai tik todėl, kad nuo Tiesos širdim nutolai.
Sugrįžk, į Kryžių atsigręžki,
Nekeisk akimirkos klaidos į amžiną rytojų!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-10-17 03:53:01
Jūs nepataisomas (teigiama prasme, suprantama) teigiamas personažas. Jūsų eilėse dažniausiai randu gėrį, kartais - šiek tiek nusivylimo, retkarčiais - patoso (vėlgi, jis dar labiau paryškina Jūsų optimizmą arba žavėjimąsi tuo, kas yra gerai, gražu ir pan.). Jūs rašot pamokančiai ir tik išimtinais atvejais bandot bartis. Bet bartis neišeina, kadangi Jūs veikiausiai iš prigimties to nemokat. Aš ne apie šį eilėraštį kalbu, bet apskritai. Jei ant manęs bartumėtės - neišsigąsčiau :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-10-16 22:44:10
Šaukiantis atsigręžti ir susimąstyti...Ak, kaip reikia tokių eilių... Gal žmonės tauresni ir nuoširdingesni būtų- be bjaurasties, pavydo kitam, o patys siekiantys ir įveikiantys visus barjerus
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2013-10-16 14:17:35
pamokslas kunigo?