Žmogau žmogau,
ar rasi savyje šviesos, tauraus gerumo,
Nors lašą to, ką tau kasdieną duoda
Iškeltos rankos pilnos meilės, atvirumo,
Vilties, tikėjimo, kančioj — paguodos?

Jis tiek nedaug šiandien iš mūsų prašo —
Tik nenudelbk akių, matai — aš tavęs laukiu,
Imk visą žemę, nuostabią ir gražią,
Joje gyvenimą — žiedais nusėtą lauką.

Jei ne žiedai, o usnys veši,
Tai tik todėl, kad nuo Tiesos širdim nutolai.
Sugrįžk, į Kryžių atsigręžki,
Nekeisk akimirkos klaidos į amžiną rytojų!