2013. 10. 14. Nejau senatvė jau pradeda įveikti mane ir darausi prietaringa? Juk tikrai niekad tokia nebuvau, netikėjau nei čigonių kortomis, nei Mikaldos pranašystėmis, nei pikta lemiančia kelią perbėgusia juoda kate. Tai kas dabar pasidarė?

Vakarykštė diena prasidėjo kažkaip kvailai – suklupau užkliuvusi už slenksčio, tarsi jis būtų per naktį paaugęs. Paskui išmečiau iš rankų puodelį, laimei, dar tuščią, bent nereikėjo šluostyti nuo grindų kavos. Pasirodė keista, kad jis nesudužo, bent galėčiau pasiguosi, kad šukės laimę neša.

Kai išaušo, išėjau aviečiauti – vis dar po truputį dera sode remontantinės avietės. Įsibridau į patį šabakštyno vidurį, uogauju. Taip gera, ramu, šventą rytą dar kaimas tebemiega, saulelė teka, eželis šiugžda svarainio krūme. Netikėtai, žengtelėjusi žingsnelį užkliuvau už menko stagaro, dar mėginau įsitverti avietynojų, bet tai negelbėjo, šlumštelėjau kiek ilga į pačią tankmę. Guliu, mosikuoju rankom kojom kaip aukštielninkas apvirtęs šūdvabalis ir niekaip negaliu atsikelti. Supanikavau – kas ir kada manęs pasiges ir sugalvos ateiti ieškoti į avietyną?

Ir reikėjo gi man čia eiti tokį kvailai prasidėjusį rytą!

Kišenėj užčiuopiu mobilųjį, bet jo ekranas juodas. Permontuoju, atsigauna, laimei, atmintis nepaveda, kodą atsimenu. Dzievuli, nepagailėk dangaus tą daikčiuką išradusiam žmogui.

Kai jau turiu atsarginį ėjimą, nurimstu ir dar kartą pamėginusi šiaip taip atsikeliu. O uogas tai išsaugojau, neišbarsčiau! Atidžiai žiūrėdama sau po kojom, aplenkdama kiekvieną kupstą ir kurmiarausį, pareinu namo. Nieko daugiau nedarysiu, tokią dieną reikia pratūnoti.

Bet apie pietus skaipu paskambina draugė Onutė – viso gyvenimo draugė, nuo pat pirmo skyriaus mokykloj. Abu su Petru kalba vienas per kitą, tokie savi, mieli. Apie juodu laksto kalaitė Čilė, kiauksi, tarsi taip pat dalyvauja pokalby. Sutariam, kad įrašysiu į flešą viską, ką esu parašiusi, o jiedu, ne, visi trys, atvažiuos jo pasiimti. Dar nė bulvės pietums nebuvo iškepusios, o kalaitė Čilė jau, girdžiu, kiauksi už mano durų. Kalbos prūdais.

Tik Čilė keistai elgiasi.

Onutė yra pasakojusi, kad ji pirmoji šeimoje pajusdavo, jei kas susirgdavo – imdavo glaustytis, verždavosi į ligonio lovą. Dabar Čilė aiškiai nori užlipti man ant kelių, ko niekada anksčiau nedarydavo, bet vis nesiryžta užšokti, o kai jau pasiryžta, užšoka, lyžteli man skruostą, mėgina gultis, bet staiga sucypia, tarsi jai būtų kažką suskaudę, pabėga, užlenda už šeimininkų nugarų, atsigula, žiūri į mane ir gailiai inkščia. Mudvi su Onute susižvalgom, bet nieko nesakom. Ką tai galėtų reikšti? Juk nesu prietaringa. Nesu!

Petras išeina parinkti svarainių. Mudvi kalbamės be užuolankų – gyvenimai praėjo. Įdėmiai įsižiūrim viena į kitą – kokie pažįstami, tarsi skulptoriaus paryškinti mielo veido bruožai. Atsisveikinam tvirtai tvirtai apsikabindamos, jei daugiau nebesusitiktume, juk kitąmet vargu ar beleis vaikai man vienai atvažiuoti čia vasaroti. Kažkaip nė nebesvarbu ir visai negraudu.

Senatve, senatve, kokius išgyvenimus dar slepi?