Du žmonės susitinka, nepaisant aplinkybių, besisukančių aplink kitų milijonų, šimtų, begalybių — nesvarbu, kokių dydžių, žmonių. Dviese susitinka ir susipina vienas kito žvilgsniuose — amžiams. Visi poravimosi žaidimai, plunksnos ir blizgučiai — išnyksta, bet, deja, tik pasakose. Realybė yra purvinesnė, bet tik truputį. Horoskopai buvo per daug abstraktūs. Nusispjaut.

Tą dieną, o tiksliau — rytą, jis, tas ponas Aušvicas, įsivaizdavo, kad jo atliekamas darbas yra svarbus ir jis kaip žmogus yra reikalingas, nors beveik visi kiti nutylimi platesnės istorijos dalyviai manė, kad jis yra niekas, na, gal ne niekas, bet tikrai nesiekė nė pusės žmogaus. Tas ponas, na, ne tiek ponas — kažkas, turėjo budėti, per niekam nereikalingos dar vienos šio miesto aktorių trupės pasiruošimą spektakliui.Turėjo tenkinti užgaidas, įnorius ir klausytis, kaip apie nieką šnekama sparnuotomis frazėmis. Jo pasiruošimas darbui buvo kaip visada — du šaukšteliai kofeino, o paskui — aidinčios miesto gatvės, kurios slėpė nakties šauksmus ir dejones. Visi savaip suprato laimę ir bandė ją išeksponuoti. Žingsniai sunkiai spaudė grindinį ir už kampo daugybėje akių Aušvicas nematė nė vieno žmogaus.

Vienas, du, trys. Vis dar nepamiršk, kad juodose skylėse materija dingsta. Materija negali dingti, bet ir negali materializuotis ten, kur yra tik juodoji materija, nes juodoji materija sveria daugiau nei žmogaus siela.

Tu tarp dar kelių baltų varnų remontuojamuose užmiršto teatro griuvėsiuose ieškojai nubudimo, bandei suteikti žmonėms viltį, o gal tau paprasčiausiai patiko maivytis scenoje — Aušvicas šito nežinojo, bet žinojo, kad tavo akyse slėpėsi begalybė tuštumos, aistros ir liūdesio. Tą akimirką, kai tavo potrumpiai tamsūs plaukai praplaukė pro akis, viskas aplink pavirto į pūkuotą sapnų kamuoliuką. Ilgesys pamiršo apie paslaptis ir nepasiekiamus tikslus, apie gyvenimo planus, karjeras ir griūnančias sienas.

Dulkėtuose koridoriuose tvyrojo vėsi vasara. Mėnesių pavadinimai buvo susipynę tarp pirštų ir pirmadieniai nesiskyrė nuo šeštadienių. Atrodo, prabėgo jau visas gyvenimas, o vis dar nėjo sudėlioti visų taškų ant raidžių, kurios jau seniai nebenaudojamos. Girgždančios suskilusios girnos nesugebėjo sumalti prisiminimų apie princesę, kurios mažas pasaulėlis veržėsi lauk ir svaigino. Basomis pėdomis ji skrajojo po sceną ir kažką tyliai šnibždėjo po nosimi — tas tylus virsmo laukimas, kai dar nėra žiūrovų, kai reikia perlipti per save ir pavirsti vaidinama būtybe. Tas virsmas — jis gundė labiau, nei visas po to sekęs suvaidintas gašlumas. Jis viduje pasėjo didesnę abejonę nei visi spektaklio šauksmai ir riksmai. Princesės akys akimirkomis kaitino fantaziją ir gaila, kad viduje Aušvicas jau buvo miręs, nors kūnas dar atlikinėjo savo fiziologines funkcijas.

O jūs žinote, kodėl visuose galaktikų centruose yra po milžinišką juodąją skylę? Taip yra todėl, kad jos laiko visus mūsų pasaulius savo vietose, nes be jų mirtinos traukos viskas subyrėtų, tačiau po dar kelių amžinybių juoda tuštuma suris mus į niekur, nes taip turi būti. Ir tada iš ten aidės tik tavo balso aidai, visos pilkos sienos prisiminimuose virs spalvotais upeliais.

Žmogaus akys jautė gėdą, stebėdamos, kaip ji klūpėdama trynė ir glamonėjo scenos grindis, akys norėjo priversti likusį kūną prieiti, atsitūpti, pasilenkti prie ausies ir sušnibždėti: „Nenustok alsuoti, nenustok alsuoti, kol aš švelniai liežuviu liesiu tavo kaklą ir uostysiu tavo plaukus, nes tu esi vienintelė šiame pasaulyje, kurios aš dabar nekenčiu, bet geidžiu, ir kurią iš tikro myliu“. Aušvicas prisidegė cigaretę ir atsidusęs pakėlė akis į dangų. Saulės atspindžiai akyse skendo mintyse, skendo žmonių abejingume, nes toks jau buvo dabar pasaulis — išdidus, atidaužytomis smegenimis. Jis mąstė: jei lazda turi du galus, tai kada tas antras galas... Taip, taip.

Jo pirmoji meilė sušalo prirakinta prie radiatoriaus, svetimoje šalyje, įstaigoje, kuri buvo skirta perauklėjimui ir žmogaus tobulinimui. Iki tobulumo jai trūko dar 5 procentų „teisingo“ kraujo. Ji kaip ir princesė kartais bandė ištobulinti visus judesius, visus niuansus, bet pamiršo pagrindinį dalyką — reikia gyventi, gyventi, o ne vaidinti — nes viskas virsta į falšą, nes nesušoksi tango, jei iš tikro nenorėsi... nenorėsi trumpam numirti.