Vis meldžia - ką nors švelnaus –
apie rudenį...
O mane taip nykiai graudina
dalinis tavęs nebuvimas.

Ir mes taip iš vietos į kitą, ir
bėga laikas
nelyg pakeleivis
parkritęs nuo vėjo...

Mes
per naktį užaugom,
taip tyliai išslinkom sulyg sekundėm,
tik meilė niekur nedingo...