Ar ji mergaitė, ar vilkas, nežinia,
Vėjo nešama palengva ir slapčia.
Ramybės pilna, paprasta ir graži —
Viduje lyg gėlė, ar tu tai girdi?

Jei turėtų sparnus, sakytumei fėja,
Tokia harmoninga, sapnų lyg kūrėja.
Užmerkus akis, šioji lūpomis buria,
Užėjęs pas ją, nusiimki kepurę!

Atsisėski patogiai, vaišinkis tyla,
Pasiruoški kelionei per metų miglas...
Ir vėliau pasakyk, kur buvai, ką matei,
Kokios ten žmonių širdys, o kokie veidai.

Ir tiktai nebijok — tu esi stebuklas!
Orginalus, gražus, šiai žemei sukurtas...
Šitaip mus tikina geroji fėja,
Ir, garbės žodis, aš ja patikėjau.