Kai naujuoju mūsų mokyklos direktoriumi tapo konservatorius, mus dažnai ėmė lankyti Konservatorių partijos šulai: Bubilius, Babilius, Bobilius, Bebilius, Bybilius ir Nevičienė. Kiekvienas atveždavo mums dovanų: kas saldainių, kas pieštukų ir trintukų, o kas lankstinukų su tais pačiais bubiliais, babiliais, bobiliais, bebiliais ir bybiliais ant jų. Kartais ant lankstinukų buvo galima matyti ir Nevičienę. Tas reklamas mes pasižadėdavome perduoti savo tėveliams.

Labai greitai mokykla pasipuošė naujais plastikiniais langais, o seni mediniai, kuriuos dar dėjo ana tarybinė valdžia, buvo su trenksmu išmesti į šiukšlyną. Ne istorijos, bet paprastą.

Mokytojai iš naujo direktoriaus gavo anketą, kuria, kaip aiškino pastarasis, buvo siekta artimiau susipažinti su kolektyvu. Į klausimus atsakinėti buvo neprivaloma, bet toks elgesys galėjo būti suprastas kaip noras kažką nuslėpti nuo draugiškos pedagogų šeimos. Tarp daugybės klausimų buvo ir tokių, kuriais siekta išsiaiškinti politines simpatijas. Dauguma mokytojų užuodė klastingai paspęstus spąstus ir atsakinėjo į klausimus nesitardami su savo sąžine, tik vienas darbų mokytojas buvo iki galo principingas ir anketoje iškoneveikė konservatorius. Po savaitės mokyklos administracija nusprendė atsisakyti darbų pamokų, motyvuodama, kad mokykla ruoš mokslinę ir kultūrinę inteligentiją, kuriai gyvenime nereiks dirbti prie tekinimo staklių arba pjaustyti lentas.

Rytais pamokos prasidėdavo tautinės giesmės giedojimu, o baigdavosi malda „Tėve mūsų“. Aš irgi melsdavausi su visais, nors mano tėtis man ir buvo išaiškinęs, kad dievo nėra ir aš esu laisvas daryti ką noriu, nes joks mano darbas, jei aš apie jį pats nepasisakysiu, nebus išaiškintas. Todėl pasimeldęs visada bėgdavau namo ir prie kompiuterio atvirai, nesislapstydamas už užuolaidos, masturbuodavausi kaire ranka, žiūrėdamas į nuogas paneles.

Kartą prieš kažkuriuos rinkimus mūsų mokyklą aplankė Darbo partijos atstovai, bet pro vartus nebuvo įleisti, todėl už tvoros surengė savo mitingą ir, jam pasibaigus, apmėtė mūsų mokyklą ledais. Mes gaudėme ledus, o mokyklos direktorius gaudė mus ir draudė valgyti tuos velnio atneštus gardėsius, bet mes vis tiek prisivalgėme lig soties ir skandavome Darbo partijai „Ura!”.

Netrukus į mokyklos kiemą su policijos palyda įvažiavo keturi juodi automobiliai ir iš jų išlipo bubiliai, babiliai, bobiliai, bebiliai ir bybiliai. Taip pat ir Nevičienė. Mes buvome suvaryti į aktų salę ir sugiedojome Tautinę giesmę. Paskui sukalbėjome „Tėve mūsų“. Po to mus nuvedė į mokyklos valgyklą ir ten buvome vaišinami sausainiais „Du gaideliai“, bet kadangi jautėmės sotūs, tai beveik visus nepaliestus „Gaidelius“ į savo rankinę susišlavė Nevičienė.

Tuos rinkimus triuškinama persvara laimėjo Darbo partija ir mūsų direktorius iš nevilties nudažė tvorą geltona spalva. Paskui ją pašventino monsinjoras Kevičius.