Vis atrodo – atsimeni kartais
Ir kaip tąsyk žvelgi į mane,
Bet bijau nejučia atsigręžti,
Nes žinau, kad ten nieko nėra.
Iš tamsos, iš tylos, iš vienatvės
Neatsklis tavo balsas daugiau,
Vienas žodis įkyriai kalena:
Praradau, praradau, praradau...
Ir ta šypsena nuotraukoj tavo
Tiktai žeidžia – seniai nebe man
Tu šypsaisi. Net katę benamę
Tavo žvilgsnis palydi meiliau.
Aš pavydžiu, niekingai pavydžiu
Tavo žvilgsnio visiems ir viskam –
Ryto žarai, pijokui kaimynui
Ir berniūkščiui lifte sutiktam,
Gėlės žiedui, kur vakar pražydo,
Laukiamam troleibusui senam,
Tavo laiškui, kažkam parašytam –
Jau ne man, jau ne man, jau ne man...
Nors žinau, kad to būti negali,
Vis atrodo – tu kartais meni
Mano vardą. Jisai kažką sena
Pakartoja. Ir vėl pamiršti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-10-10 15:05:30
Giliai sugulę širdin jausmai, kuo giliau į prisiminimus, tuo skausmingiau... būtent žinau... stiprokai paaitrina, sunku susitaikyti. Įtaigiai plaukia Jūsų žodis ir poezijoje, natūralus atsivėrimas. Pabaigta labai gražiai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-10-09 14:25:06
Kas gyvenimo duota, verta saugoti. Lai gyvena sieloj sentimentai...
Man patiko. Ir ne vie todėl, kad aš irgi „pabraidau po sentimentų pievas...“