Vis atrodo – atsimeni kartais
Ir kaip tąsyk žvelgi į mane,
Bet bijau nejučia atsigręžti,
Nes žinau, kad ten nieko nėra.

Iš tamsos, iš tylos, iš vienatvės
Neatsklis tavo balsas daugiau,
Vienas žodis įkyriai kalena:
Praradau, praradau, praradau...

Ir ta šypsena nuotraukoj tavo
Tiktai žeidžia – seniai nebe man
Tu šypsaisi. Net katę benamę
Tavo žvilgsnis palydi meiliau.

Aš pavydžiu, niekingai pavydžiu
Tavo žvilgsnio visiems ir viskam –
Ryto žarai, pijokui kaimynui
Ir berniūkščiui lifte sutiktam,

Gėlės žiedui, kur vakar pražydo,
Laukiamam troleibusui senam,
Tavo laiškui, kažkam parašytam –
Jau ne man, jau ne man, jau ne man...

Nors žinau, kad to būti negali,
Vis atrodo – tu kartais meni
Mano vardą. Jisai kažką sena
Pakartoja. Ir vėl pamiršti.