Kamuolys šermukšninis skleidžiasi
Ant šilkinės liepsnojančios staltiesės,
Šaltakraujiškai tylinčiai eisenai
Pamėtėdamas virpančius atspindžius.

Stiklo putos sudūžta vaitodamos
Į begalvio gyvūno kanopas.
Driekias takas skaudžiai raudonas
Po saulėkritą stebinčių kojomis.

O kai minios pratrūksta katutėmis
Už gražiai režisuotą spektaklį,
Paskutinę dar skaisčią minutę
Nusijuokia betemstantis vakaras.

Ir banga įžūli stveria sparną
Užsimiršusio mėlyno kiro.
Svetimėjančiom kopomis brenda
Pavėlavęs žiūrovas virš šilo.