Spektaklis
Kamuolys šermukšninis skleidžiasi
Ant šilkinės liepsnojančios staltiesės,
Šaltakraujiškai tylinčiai eisenai
Pamėtėdamas virpančius atspindžius.
Stiklo putos sudūžta vaitodamos
Į begalvio gyvūno kanopas.
Driekias takas skaudžiai raudonas
Po saulėkritą stebinčių kojomis.
O kai minios pratrūksta katutėmis
Už gražiai režisuotą spektaklį,
Paskutinę dar skaisčią minutę
Nusijuokia betemstantis vakaras.
Ir banga įžūli stveria sparną
Užsimiršusio mėlyno kiro.
Svetimėjančiom kopomis brenda
Pavėlavęs žiūrovas virš šilo.