Ant artimo (kairiojo) kranto
Sėdėjom įmerkę mes kojas
Ir spjaudėm saulėgrąžas, kramtėm,
Žiūrėjom, kaip upė putoja,
Kaip gaudo lukštus aukso žuvys
Ir nyra į dangišką vaizdą...
Staiga... upė tapo išdžiūvus,
O dangūs išnyko. Kaip keista.
Dar keista, kad kranto neliko –
Tik akmenys dugno ir smėlis,
Aplink šmirinėjo tilvikai
Ir slankiojo bebras pamėlęs
Lyg šmėkla, nes priminė upę
(Juk jis be vandens negyvena).
Bet mums visiškai tas nerūpi –
Saulėgrąžas vėl mes lukštenam
Ir lesa lukštus jau tilvikai,
Kurie kils į dangišką vaizdą...
.............................................................
O žuvys? Jos, aišku, išnyko –
Tik keista, kad mums dėl to keista.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-10-10 00:31:24
Keista – nebūtinai stebėtiS, galima paprasčiausiai stebėti.
Tada daug ką pamatyti, perprasti ir suprasti.
Žaismingos eilės.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-10-03 20:55:19
Bežvejojant ir ne tokių keistenybių gali prisisapanuoti. Gudriai užmetė kabliuką. Ir mane užkabino. :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-10-03 17:54:44
Žaismingas žvilgsnis. Iš esmės juk nėra skirtumo, kurioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis sėdi du svajotojai, įsisupę į vieno jausmo skraistę. Galima ne tik upės nepastebėti, bet ir žemės iš po kojų išslydusios. Žinomas jausmas. Buvo smagu, bet ne keista.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-10-03 16:29:00
Na, jei dar vieną žuvį laikai už žiaunų - ne viskas prarasta... :)
Eilėraštis toks gyvybingas. Patiko. Satyra?