Ant artimo (kairiojo) kranto

Sėdėjom įmerkę mes kojas

Ir spjaudėm saulėgrąžas, kramtėm,

Žiūrėjom, kaip upė putoja,

Kaip gaudo lukštus aukso žuvys

Ir nyra į dangišką vaizdą...

Staiga... upė tapo išdžiūvus,

O dangūs išnyko. Kaip keista.

Dar keista, kad kranto neliko –

Tik akmenys dugno ir smėlis,

Aplink šmirinėjo tilvikai

Ir slankiojo bebras pamėlęs

Lyg šmėkla, nes priminė upę

(Juk jis be vandens negyvena).

Bet mums visiškai tas nerūpi –

Saulėgrąžas vėl mes lukštenam

Ir lesa lukštus jau tilvikai,

Kurie kils į dangišką vaizdą...

.............................................................

O žuvys? Jos, aišku, išnyko –

Tik keista, kad mums dėl to keista.