Santrauka:
Kartais tiek nedaug tereikia, kad pabustų jausmas, kuris veda mus į priekį. Jausmas, neleidžiantis sustoti, kad ir kaip sunku. Jausmas, vadinamas VILTIMI.
Juk būna žvakė nejučia užgęsta,
kai rudenio vėsa bemiegančią užklumpa.
Liepsna taip greitai vėjy skęsta,
bet gal dėl to viltis atbunda?
Kas vakarą prie tavo lovos atsistoja,
švelniu balsu ji šnabžda tyliai:
– Gyvenimas taip greitai nesustoja,
net jei tavuos namuos jau girgžda vyriai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...