Neseniai Algmar paskelbė šį eilėraštį:

AMŽINAS PAVASARIS

Aguona raudona suknele
Juodaakė, ant rudenio vėjų
Grįžtant debesiui, plaukė šalia
Akmenuotom pakrantėm rugsėjo.

Saują saulės sutaupė diena,
Lyg įkaitusios smiltys lig ryto
Po žieduota pušim, po viena,
Kai laimingos žiedadulkės krito.

Buvo tirpus linksmutė pūga,
Ožiaragiui žvaigždynui vos gimus,
Ir nušvitus žiemos pabaiga
Sáldžiai sulai padažius beržynus.

Bei žydėta žiemos židiny,
Mėlstant nakčiai, ugninės aguonos.
Man vasarvidžio laužus meni,
Ir žvaigždes viršum šlaitų Sakúonos.

Šio eilėraščio skyryba yra didžiai teisinga. Bet ne didžiai taisyklinga taisyklių požiūriu, sąmoningai. Kaipo taisyklės nėra šventos karvės, kurioms turi būti skerdžiami eilėraščio išraiškos niuansai. Užuot davus žalios žolės.
Eilėraštis sulaukė svarstytino komentaro:
„Jei yra skyryba, tai ji privalo būti teisinga. Pats kūrinys amžastimi neįtikino...“ Vlabur
Taip tai taip? Tačiau. Ims kas ir patikės, kad patyrę skaitytojai, priedo rašantys, nemato prasmės atspalvio, kai čia pirmas 2 eilutes pasakai su viena kablelio pauze, o ne dviem trim. Tai to atspalvio autoriui ir reikėjo.
O 2 paskutinės? Tarp jų būtinà stiproka pauzė, stipresnė, negu eilutės pabaiga. Ne suliejimas. Taškas – lyg ne tai.
Dar iš bėdos sutikčiau keisti taip:

Ir vasarvidžio laužus meni,
Ir žvaigždes viršum šlaitų Sakúonos.   

Jeigu jau nėr ką daugiau apie tą eilių kalbėti. Bet ir bėdos nėr, tai geriau palikim ramybėj. Kaipo yra ką kalbėti. Jei nesinori – proga patylėti. Ir pan. – su tom skyrybos karvėm.

Kas kita nepagrįstas taisyklių ignoravimas: tai klaida.

Kad „amžasties“ kam pristigo – negi kas ginčys, kad nestigo. Niekas nieko niekuo čia neįtikinėja, pasakoja, ir tiek, gal kam jo amžastį primins. Jei kas panašios amžasties patirties neturi – jo problema: įsivaizduos, pajus, ar ne. Skaitymas – darbas, kiti sako – sunkus. Būna, kokio teksto išvis nevirškini, o kitas šlamščia įnikęs. Man tai „Ulisas“ visai nepatinka. Na ir kas. Ulisas neima į galvą: pilna tų, kuriems pasakyta – tai šedevrų šedevras.

 *  *
Šio eilėraščio ryški dialektika, jį galima laikyti soneto modifikacija. Galima palyginti, pvz., su Šekspyro panašios tematikos sonetais. Tik išvada čia užkoduota kiekviename iš keturių posmelių, o trumpai ji išreikšta antraštėje. Tai atrodo nematyta ir, kaip paprastai – „naujumo“ ieškančių lieka nepastebėta. O kiti, ne kabliukų ieškantys, tiesiog skaito eilėraštį, tad mato, kas parašyta. Komentarai korektiški, pasako nuomonę arba įspūdį.

Nekėliau šio eiliuko į sonetus: nors forma panaši, išvaizda per daug nutolusi, tai Ramunė visai pagrįstai prieštarautų. Antra vertus, verta palyginti su daugeliu „sonetų“, kur išvaizda tiksli, o soneto esmės kaip ir nėra.  

Intonacijos ir skyrybos klausimai svarbūs ne vien eiles rašančiam ir, kaip sakiau, verta juos aptarti. Antai, pas vario blyksnę mačiau kovą su brūkšniais eilėraštyje be kablelių. Bet kodėl nepanaudoti brūkšnio arba kito kurio nors ženklo, kad ir vienišo, jei jis padeda nurodyti norimą intonaciją? – Tik dėl ramybės sesers Scholastikos garbiosios. Bet ir jai nekenks prasimankštinti.