...

Rudeniniai vėjai glosto —
Tik nemielos rankos jų.
Šiurpuliukais beržas barsto
Nuo kasų gelsvus lapus.
Nebemielas paukščio mostas —
Atsisveikinti graudu.
Ir jurginų margos galvos
Lenkiasi maldoj gėlų.
Lyg senatvė žemę gaubtų —
Lietūs keičia veidą jos.
Apkabinę liaunos šakos
Guodžia gluosnį — atkartos!
Saulė ratą vėl apsukus,
Grįš su paukščiais atgalios!
Tik išlaukim, tik išbūkim —
Vėjas džiaugsmą vėl niūniuos...

Laũmele

2013-09-24 10:49:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Goda

Sukurta: 2013-09-25 08:01:05

Skaitau ir jaučiu, kaip natūraliai įkvėptos eilutės plaukia (rimavimas kažką primena) – rudeninė permaina... Vaizdžiai. Patiko tas optimistinis pabaigos tonas:

„Tik išlaukim, tik išbūkim —


Vėjas džiaugsmą vėl niūniuos...“