Santrauka:
Pavasario motyvas rudenį
Baltai nuglostau rudenio žoles,
Tolių skraiste užkloju. Migdo žemę
Ruduo, ruduo. Ilgiuosi vėl tavęs --
Beprotiška gelmė ugninę aistrą semia
Iš tolstančių vis saulės spindulių --
Nesugrąžinsi... Šilto vėjo saują
Kažkas padovanoja...vėl galiu
Pajusti, kaip pavasaris keliauja
Pro mūsų kūnus tūkstančiais aidų,
Jie byra į šviesių žvaigždynų širdis --
O mes visoj planetoj paukščiai du --
Kažkur bedugnėj laimės smuikas girdis,
Tik jis vaitoja protarpiais kažko
Ir maišo dangų su griūties didybe --
Ruduo, ruduo, svaiginantis ruduo
Dar šiltą rožės sapną tyliai žnybia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-10-26 07:48:49
Pritariu Godai: ruduo – pavasaris, tik antraip...
Todėl ir paskutinis kūrinėlio žodis šitaip žnybia.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2013-09-25 11:44:52
O mes visoj planetoj paukščiai du --
Kažkur bedugnėj laimės smuikas girdis,
Keri kupinas įtaigumo ir lyrikai būdingas intymus kalbėjimas.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2013-09-25 07:50:31
„Beprotiška gelmė ugninę aistrą semia
Iš tolstančių vis saulės spindulių --
Nesugrąžinsi... Šilto vėjo saują
Kažkas padovanoja...vėl galiu
Pajusti, kaip pavasaris keliauja“
Ruduo – tai antras pavasaris.Tik brandesnis ilgesys... Jūsų saviti, nuostabiai pakylėjantys vaizdiniai visada žavi, taip ir šiose eilėse – įtaigi lyrika, kupina gyvenimo geismo ir kartu laikinumo graudulio – visa vidinei būčiai.
Išlaukta, vaizdingai subrandinta.