Vėl į stiklą šviesa surūdijusi,
Lango tuštumą geria perkūnijos,
Delno linijos verias žarijomis,
Kraujo rašmenys skauda ir kliūna.
Žaibo poteriai byra kaip nuodėmės,
Tai išmokyk dar, viešpatie, ilgesio,
Kad galėtume skausmą kartoti
Ant kiekvieno nebuvusio tilto.
Ir kiekvieną nutilusį žingsnį
Išmatuoti, kiek akmenys girdisi,
Kol atstumuose nebepažinsim,
Kas taip spurda ir dega paširdžiuose.
Kas kartojas prieš srovę suklupęs,
Pakalnučių šviesa dievo pirštuose
Smilko gelmę ir išsemia upę,
Žemė tyli, tik vandenys miršta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-18 14:51:55
Poetinis vientisumas neleidžia abejoti jausmais, o metaforos kaip visada Jūsų kūryboje - super.Žaviuosi.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-09-17 23:21:49
Pagirsiu eiliavimo techniką: link aukštojo pilotažo.
Kas blogesnio? Apie bendratį – gal nesikartosiu.
Ir štai daiktavardynas (žr. antrąją eilutę) – nelabai:
Kas kartojas prieš srovę suklupęs,
Pakalnučių šviesa dievo pirštuose
Smilko gelmę ir išsemia upę,
Žemė tyli, tik vandenys miršta...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-17 20:24:47
Vyrai dalija konfeti ;)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-17 19:29:49
Į mėgstamuosius ir šį, taip puikiai išlukštenta.
Kas kartojas prieš srovę suklupęs,
Pakalnučių šviesa dievo pirštuose
Smilko gelmę ir išsemia upę,
Žemė tyli, tik vandenys miršta.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-17 19:20:14
Prisidedu prie aplodismentų... o konfeti lai vyrai dalina :)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-09-17 18:29:36
aplodismentai ir konfeti