Vėl į stiklą šviesa surūdijusi,
Lango tuštumą geria perkūnijos,
Delno linijos verias žarijomis,
Kraujo rašmenys skauda ir kliūna.

Žaibo poteriai byra kaip nuodėmės,
Tai išmokyk dar, viešpatie, ilgesio,
Kad galėtume skausmą kartoti
Ant kiekvieno nebuvusio tilto.

Ir kiekvieną nutilusį žingsnį
Išmatuoti, kiek akmenys girdisi,
Kol atstumuose nebepažinsim,
Kas taip spurda ir dega paširdžiuose.

Kas kartojas prieš srovę suklupęs,
Pakalnučių šviesa dievo pirštuose
Smilko gelmę ir išsemia upę,
Žemė tyli, tik vandenys miršta.