Tu esi, tu nebūt negali,
tu — svaigus ir putojantis vynas,
ir tavy — aš, aisus neregys,
savo nerimą alsų skandinąs.
Ateinu paklausyti tylos,
kaip į ją varpas gaudęs nuskęsta,
kaip akimirka, sklendus dausos,
tavo žvilgsnyje dūždama plasta.
Ateinu, išeinu, tavo durų visai nepravėręs —
tavyje aš viešėjau ilgai, taip ilgai,
tarsi būčiau nektarą iš rožių išgėręs.
Ir sugrįžt negaliu, kur negrįžta nei saulė, nei vėjas,
o Euterpe miela, ar prašvis mums rytai,
jiems tave ir sapnus pažadėjus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-09-19 12:17:07
Labai labai jautrus.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-09-18 08:46:34
Ateinu, išeinu, tavo durų visai nepravėręs —
tavyje aš viešėjau ilgai, taip ilgai,
tarsi būčiau nektarą iš rožių išgėręs.
Nuoširdus AČIŪ už šias eilutes, tikrą atgaivą!
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-17 10:21:11
Įtraukiantis, puikus sonetas.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2013-09-16 14:00:54
Reikalauja sustot, pamąstyt, - bet vykusiai, nestandart, o ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-16 12:58:48
Ir man patinka Euterpė. Kai kurias jos nuostatas krikčionybė veikiausiai laiko nuodėmėmis. vis tiek į dangų nepapulsiu ;)