Tu esi, tu nebūt negali,
tu — svaigus ir putojantis vynas,
ir tavy — aš, aisus neregys,
savo nerimą alsų skandinąs.

Ateinu paklausyti tylos,
kaip į ją varpas gaudęs nuskęsta,
kaip akimirka, sklendus dausos,
tavo žvilgsnyje dūždama plasta.

Ateinu, išeinu, tavo durų visai nepravėręs —
tavyje aš viešėjau ilgai, taip ilgai,
tarsi būčiau nektarą iš rožių išgėręs.

Ir sugrįžt negaliu, kur negrįžta nei saulė, nei vėjas,
o Euterpe miela, ar prašvis mums rytai,
jiems tave ir sapnus pažadėjus.