Dvi stiklinės varinio dangaus. Slaptas kodas – nejausti.
Virš lėtos atžalyno ugnies pabandyk likt ramus.
Tokį spalį prieš tūkstantį metų kliedėjau tikriausiai,
Medžių karštinę kad išgyvent, išgalvojau namus,
(Drungną prietemą, radijo mūšą, prikimusį balsą)
Kur net auštant delčia negesina ilgųjų šviesų.
Pasilenk, pašnabždėsiu – užmiršt nepavyko, užmelsti
Pabandyčiau, jei būčiau tikra, bet atrodo nesu,
Kad kadaise ir tu ten buvai. O virpėjimas kelių
Tiktai nuovargis, prastas režimas ir skonis dangaus
Nesikeičiantis. Tik galutinėj maršruto stotelėj
Pasirodė, kad esam pažįstami. Nieko daugiau.
Pelkė
2013-09-16 09:38:25
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-09-22 12:57:02
Pasilenk, pašnabždėsiu – užmiršt nepavyko...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-17 10:31:30
Taupiai pasemta, o palieta ten, kur reikėta...
Puikiai užbaigtas eil.
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-09-17 09:41:26
orginalu, o pabaiga superinė.Labai gražu ir prasminga
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2013-09-16 20:57:38
Stipru, negali nežavėti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-16 13:42:33
Ir dar matau, kad kai kas (ar daug kas?) to nemato arba nenori matyti. Deja, nenorintiems matyti dar laaabai toli iki šitos autorės.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-16 12:33:07
Jo. Vat, skaitau ir matau (ir jaučiu!), kad žmonės kuria EILES.
Anonimas
Sukurta: 2013-09-16 11:38:17
Ačiū:):):)