Dvi stiklinės varinio dangaus. Slaptas kodas – nejausti.
Virš lėtos atžalyno ugnies pabandyk likt ramus.
Tokį spalį prieš tūkstantį metų kliedėjau tikriausiai,
Medžių karštinę kad išgyvent, išgalvojau namus,

(Drungną prietemą, radijo mūšą, prikimusį balsą)
Kur net auštant delčia negesina ilgųjų šviesų.
Pasilenk, pašnabždėsiu – užmiršt nepavyko, užmelsti
Pabandyčiau, jei būčiau tikra, bet atrodo nesu,

Kad kadaise ir tu ten buvai. O virpėjimas kelių
Tiktai nuovargis, prastas režimas ir skonis dangaus
Nesikeičiantis. Tik galutinėj maršruto stotelėj
Pasirodė, kad esam pažįstami. Nieko daugiau.