Vėl prieš vėją ir vėl, nieko tokio,
Tiktai vyzdžiuose pasakos mėlynos,
Šimtą kartų prieš žiemą kartota
Ir užsimiršta, amžinos vėlinės.
Pilnatis ir ugnies nebelieka,
Po stiklu šoka naivios gegutės,
Šiltas vaškas, atodūsis, nieko,
Kas išeitų ar liktų nebūti,
Kas tylėtų prieš didelį vėją,
Kirčio randą vienatvės dalijasi,
Pro tuštybės minias išvarvėjusi
Nebūtis niekada neužgyja.
Tiktai skauda, kai reikia mylėti,
Žaidžia vyzdžiuose pasakos mėlynos
Pilnatim, prie dangaus prisilietęs
Raišas angelas brenda per smėlį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-09-15 23:49:51
nepripažįstu žodžio reikia
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-15 23:49:06
Be žodžių...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-15 21:18:31
Į mėgstamuosius, kaip visada, įspūdinga be galo.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-15 21:16:32
Žavite sodriais vaizdiniais.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-09-15 20:30:40
Vėl prieš vėją ir vėl, nieko tokio,
Tiktai vyzdžiuose pasakos mėlynos,
Svarbu kad viltis lieka... Patiko.
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-09-15 20:24:23
grazu, labai labai