Vėl prieš vėją ir vėl, nieko tokio,
Tiktai vyzdžiuose pasakos mėlynos,
Šimtą kartų prieš žiemą kartota
Ir užsimiršta, amžinos vėlinės.

Pilnatis ir ugnies nebelieka,
Po stiklu šoka naivios gegutės,
Šiltas vaškas, atodūsis, nieko,
Kas išeitų ar liktų nebūti,

Kas tylėtų prieš didelį vėją,
Kirčio randą vienatvės dalijasi,
Pro tuštybės minias išvarvėjusi
Nebūtis niekada neužgyja.

Tiktai skauda, kai reikia mylėti,
Žaidžia vyzdžiuose pasakos mėlynos
Pilnatim,  prie dangaus prisilietęs
Raišas angelas brenda per smėlį.