Įsisupo į baltąjį šilką laukai,
Tegul vėjas juos glosto — myluoja tegu.
Juodą naktį mane Tu už rankos laikei,
Dabar Tau laimės aukurą tyliai degu.
Tu — tik Tu —ir beribė erdvė,
Juk vaivorykštė švyti spalvom tarp žaibų.
Aš galiu nežinot, nematyt, netikėt —
Tu tik šypsais — mes nuolat abu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-12 09:28:58
Gali būti ir su mylimu objektu, eilės labai šiltos, jausmingos.
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-09-12 08:04:31
iš tikrųjų tai čia toks lyrinio herojaus santykis su aukščiausiuoju
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-09-11 23:23:08
Vaivorykštė tarp žaibų... Reikia manyti - laike, o ne erdvėje.
Na taip, jausmai - per kraštus. Juoda, balta ir paskiau jau - visos įmanomos. :)