Įsisupo į baltąjį šilką laukai,
Tegul vėjas juos glosto — myluoja tegu.
Juodą naktį mane Tu už rankos laikei,
Dabar Tau laimės aukurą tyliai degu.

Tu — tik Tu —ir beribė erdvė,
Juk vaivorykštė švyti spalvom tarp žaibų.
Aš galiu nežinot, nematyt, netikėt —
Tu tik šypsais — mes nuolat abu.