Gyveno kartą mini kiaulytė,
Buvo ji labai mažytė.
Turėjo šeimą labai gražią
Ir savo lovą, patogiai plačią.

Gimusi gavo gražų amuletą,
Labai panašų į lango ruletą.
Mėgo ji kurti linksmas poemas
Apie sunkias mokyklos dienas.

Taip ir gyveno mini kiaulytė
Gražiu vardu — Mieloji Onytė —
Su savo gerąja šeima,
Labai tvarkinga ir ramia.

Tik kartą kažkas atsitiko,
Kad kiaulytė visai pakriko.
Nenorėjo ji nei miegot, nei ėst,
Nepavyko jos niekam dorai nupenėt.

Niekas nieko nesuprato,
Gal ji meilę susirado?
Gal nesakom to kiaulytei,
Gražiu vardu Onytei.

Bet nugirdo ji tada
Ir supyko net staiga!
Tuomet liko normali,
Tvarkinga ir labai formali!