Atsiveria ausys į laikus toli už Kritaus,
Kai ir dievai it velniai.
Kas juos sutaikys? Kas sulaikys?
Ir Kumarbis sūnų ant kelių kerštui pasupo.
Pykčiui augina.

Garsų Kumijos miestą sutremps Ulikumis,
Ulikumis partrenks Audradievį,
Išdrabstys kaip minkštimą, prispaus jį su pėda
Ir kaip skruzdę sutraiškys!

Ir arfos muzika prityla
Galbūt toks pyktis ir many iš ten?
Aukštai raudona saulė kyla,
Po ja negieda vyturiai,
Bet nenutyla griaudėti karai.

Tasmisu stuburą tarsi nendrę jis perlauš!
Ir dievus danguje kaip paukščius išvaikys,
Tartum puodus tuščius sudaužys juos.

Skaitykite kaip aš.
Skaitykit už mane geriau,
Suvokdami, kaip iš toli
Į savo laikmetį atėję.
Net vyturius parsinešėm, įkėlę
Po Žmogaus širdim,
Kad pagiedotų bent trumpam.

Jaučiu po kojomis žirgus.
Jie apauti vaizduotės vėtrom.
Matyt, kažkam dar reikalingas, kad esu
Ir čia, ir ten toli,
Arčiau pradžios,
Kur uolose dievai palieka savo sėklas.