Buvo kadais Undinas,
Patiko jam plaukimas.
Gyveno jis upėje,
Pavadinimu Ventutė.

Neturėjo jis rūpesčių jokių —
Nei negražių, nei nuobodžių.
Su šeima gyveno jis giliai,
Tenai, kur upės viduriai.

O šalia gyvena kaimynas,
Yra jis bailus kaip stinta.
Jo vardas — Krabas,
Piktas jis kaip omaras.

O pyktis vis iš baimės,
Neturi krabas laimės.
Gyvena jis juk po žeme,
O ten nelaimių vis apstu.

Nukrypome nuo temos truputį,
Nes pasakojome apie Undiną linksmutį.
Gyvena jis Ventoje giliai
Ir plaukioja upėje ramiai.

Ir štai nutiko Undinui toks nuotykis,
Jam tai buvo naujas pokytis.
Įstrigo plaukai jam akmenyje,
Neina ištraukt — uolos galia.

Prisikvietė Undinas pagalbon žuvų,
Įvairiaspalvių, gražių ir margų.
Susikibo visos ir ėmė smarkiai traukt,
Neišeina Undino plaukų iš plyšio išraut.

Pasiuto rėkt Undinas, net atsibudo Krabas,
Tas pats baimingasis kaimynas kaip omaras.
Atėjęs čekšt ir nukirpo,
Undino plaukus sudirbo.

Užtat dabar jis buvo laisvas,
Laimingas kaip sūrelio glaistas.
Taip ir baigėsi ši istorija linksma
Apie Undiną pavarde Venta.