Ruduo tik į žemę, bet ne į širdį.
Girdi? – Lapas meldžias, prie jos kai artėja...
Menkiausią atodūsį rudenys girdi
Lyg būtų kiekvieno mūs pėdsakais ėję.
Lyg būtų išnaršę palėpes slapčiausias,
Jie atneša saujoj saulutės žiupsnelį.
Į širdis pribarsto net neatsiklausę
Vilties sidabrinės nuo žvaigždžių akelių.
Lig valiai, lig valiai šermukšnių ragaujam,
Ir putino uogų į širdis prikrinta,
Ir regim pasaulius kitus vėl iš naujo,
Kur žaros ir aušros vienu metu švinta...
Ruduo tik į žemę, neleiskim į širdį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-09-09 13:24:55
Labai mielas
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-08 20:42:45
Neįsileiskim rudens į širdį... Lai džiugina akis tos rudeninės spalvos...
Graži lyrika.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-09-08 20:12:23
Ruduo tik į žemę,neleiskim į širdį...
Nuoširdūs žodžiai
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2013-09-08 15:26:52
Eglute, labai gražu! Labai šiltas ir meilas kūrinys:)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-08 11:27:53
Labai lyriškas darbas, tik man antro posmelio paskutinė eilutė stringa. Gal pakeisčiau- vilties paauksuotos nuo saulės akelių, arba kaip nors kitaip. Bet gali būti ir šitaip. Visaip gražu, tas raginimas neįsileisti rudens į širdis yra labai gerai.