Ruduo tik į žemę, bet ne į širdį.
Girdi? – Lapas meldžias, prie jos kai artėja...
Menkiausią atodūsį rudenys girdi                    
Lyg būtų kiekvieno mūs pėdsakais ėję.

Lyg būtų išnaršę palėpes slapčiausias,
Jie atneša saujoj saulutės žiupsnelį.
Į širdis pribarsto net neatsiklausę
Vilties sidabrinės nuo žvaigždžių akelių.

Lig valiai, lig valiai šermukšnių ragaujam,              
Ir putino uogų į širdis prikrinta,                          
Ir regim pasaulius kitus vėl iš naujo,                          
Kur žaros ir aušros vienu metu švinta...

Ruduo tik į žemę, neleiskim į širdį...