Šuva mēnūlią seka iš paskās,
Kiaurais šešėliais kelias apsikloja,
Ir širdį pasdalyja kažną kas,
Nusīneša tālyn, ažu rytojaus,
Ažu kitās, nebūvusiās dēnās,
Kur lyjunt sopa vīsās senās bėdās,
Ir staugia duñgus dūšiās alkanās,
Pą debesį suplėšą ir nusėda
Tik šaltās drumzlās unt gyvās širdies,
Pasauly nieką nebelīkį, tik šešėlis,
Vis seka iš paskās, ną ją parnakť ginies,
Kas žingsnis lūpdamas ną savį sielų,
Ną veidą vėjų, mintį ną minties,
Ir debesią šiurkštūmų ną padūnges,
Nebežinai, kākiem devām meldies,
Kai šaltas mėnuo prą blakstienas sunkias.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-09-05 15:38:21
Ši tarmė man sunkiausiai įkandama, žinau tik vieną, jeigu ši autorė jau rašo, tai tikrai labai savitai ir stipriai.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-09-05 15:05:16
Gyvas lydinys tarmės, vaizdinio ir jausmo.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2013-09-05 15:00:30
puikus tarniškkas darbas.Kaip dzūkė vos įkirtau.Bet įkirtau ir pajaučiau...
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-09-05 11:58:31
Vaizdingas kūrinėlis.Tarmė dar pagyvina
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-09-05 11:52:28
puikus
Vartotojas (-a): P Aibutis
Sukurta: 2013-09-05 09:19:03
Iš liudnūmą noris staugt. Až dušias griebia. Dėkui až tokias jautrias ailes mūsų ūturku.