Šuva mēnūlią seka iš paskās,
Kiaurais šešėliais kelias apsikloja,
Ir širdį pasdalyja kažną kas,
Nusīneša tālyn, ažu rytojaus,

Ažu kitās, nebūvusiās dēnās,
Kur lyjunt sopa vīsās senās bėdās,
Ir staugia duñgus dūšiās alkanās,
Pą debesį suplėšą ir nusėda

Tik šaltās drumzlās unt gyvās širdies,
Pasauly nieką nebelīkį, tik šešėlis,
Vis seka iš paskās, ną ją parnakť ginies,
Kas žingsnis lūpdamas ną savį sielų,

Ną veidą vėjų, mintį ną minties,
Ir debesią šiurkštūmų ną padūnges,
Nebežinai, kākiem devām meldies,
Kai šaltas mėnuo prą blakstienas sunkias.