Tik kartą, vienintelį kartą
Mes buvom kartu. Lyg sapne
Surinkome paukščių išbertą
Žvaigždžių taką upės dugne.
Naktis ta trumpa ir bemiegė –
Žinojom, ji grįžt negalės,
Nes liepžiedžiai krito kaip sniegas
Ant šalto sidabro žolės.
Bet braidėm basi, be drabužių –
Juk būna baltųjų naktų,
Kai širdys it laikrodžio dūžiai...
Juos tau dovanojau, man – tu.
Ir šilta mums buvo, ir gera...
Sustok, laike! Saule, sustok!
Lyg maldą, žodžius šiuos ištaręs,
Kas kartą juos noriu kartot,
Kai vejasi baltąją naktį
Pražydusių liepų kvapai...
..............................................
Tavęs aš bijojau netekti,
Bet tu manyje ištirpai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2013-09-04 21:40:48
Po vienos pabaigos, būna kita pradžia... :)))
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-04 04:07:40
Net apsičiupinėjau... Aha, taip ir turi būti ;)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-09-03 20:32:14
Pritariu Tolstanti komentarui.
O paskutinę eilutę supratau ne kaip netektį, o kaip patirtas džiaugsmo akimirkas...
Mano filosofija: praradimas, tai – ko net negalėjai turėti, o ne tai, ko netekai (bet visgi turėjai!).
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2013-09-03 15:00:00
Kiekviena pradžia turi pabaigą:))
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2013-09-03 00:17:43
Geras, grąžina į visapusiškai malonesnius laikus.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2013-09-03 00:14:42
Atrodytų, jog šios eilės seniai seniai rašytos – taip iki skausmo pažįstamos: „Sustok, akimirka, sustok!..“