Tik kartą, vienintelį kartą
Mes buvom kartu. Lyg sapne
Surinkome paukščių išbertą
Žvaigždžių taką upės dugne.

Naktis ta trumpa ir bemiegė –
Žinojom, ji grįžt negalės,
Nes liepžiedžiai krito kaip sniegas
Ant šalto sidabro žolės.

Bet braidėm basi, be drabužių –
Juk būna baltųjų naktų,
Kai širdys it laikrodžio dūžiai...
Juos tau dovanojau, man – tu.

Ir šilta mums buvo, ir gera...
Sustok, laike! Saule, sustok!
Lyg maldą, žodžius šiuos ištaręs,
Kas kartą juos noriu kartot,

Kai vejasi baltąją naktį
Pražydusių liepų kvapai...
..............................................

Tavęs aš bijojau netekti,
Bet tu manyje ištirpai.