Pro plyšį į vidų sunkiasi šaltis,
Atbridęs per vėjuotus laukus.
Ir sušąla žodžiai. Neišeina ištarti,
Kad to, kas buvo, jau nebebus.
Tuščioj aplinkoj sukasi šaltas vėjas,
Besiskverbdamas pro langus kiaurus.
Baimė pabėgo nakčia, prieš tai išprotėjus.
Boluoja naktis kaip tuščias trezauras.
Tu žiūri į plačiai atlapotas duris,
Tas pačias, pro kurias išėjo jinai.
Užgęsta vienišos žvaigždės spindulys.
Jos veidas tokios pat spalvos kaip pelenai.
Jūs niekad bebebūsit dviese,
Ir ta žvaigždė jums nespindės.
Net kai šaltam kape gulėsi,
Niekad nebebus jau jūsų žvaigždės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2013-09-01 18:33:41
Fantazuoju: trezauras - trigalvis slibinas. Viena galva sako ,,taip", kita - ,,ne", o trečioji - ,,nežinau".
O rimui - ritmui kažkokie nebūtini, keistini žodžiai gal trukdo. Neilgai vargta, rašant.
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2013-09-01 14:33:01
Viena kritikuoti,- kita nurodyti. Tik žingsnelio trūksta iki
klasikinio rimavimo. Pirmam punktelyje užsiduotas ritmas
prarandamas,- bet nesunkiai atstatomas antrajame išmetant
žodį – „šaltas“. O siužetas – mintis Liuks.. Dar gale dvi žvaigždės..?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-09-01 13:15:07
Na, eilės kaip ir eilės, jūsų stiliuje. Bet kas tas trezauras? Čia kokia dinozaurų rūšis ar kas? Tiesą sakant, jei taip, tai tokio kol kas nėra, bet kas žino - gal bus, gal dar jo kaulų neiškasė ;) O poezijoje viskas įmanoma.