Pro plyšį į vidų sunkiasi šaltis,
Atbridęs per vėjuotus laukus.
Ir sušąla žodžiai. Neišeina ištarti,
Kad to, kas buvo, jau nebebus.

Tuščioj aplinkoj sukasi šaltas vėjas,
Besiskverbdamas pro langus kiaurus.
Baimė pabėgo nakčia, prieš tai išprotėjus.
Boluoja naktis kaip tuščias trezauras.

Tu žiūri į plačiai atlapotas duris,
Tas pačias, pro kurias išėjo jinai.
Užgęsta vienišos žvaigždės spindulys.
Jos veidas tokios pat spalvos kaip pelenai.

Jūs niekad bebebūsit dviese,
Ir ta žvaigždė jums nespindės.
Net kai šaltam kape gulėsi,
Niekad nebebus jau jūsų žvaigždės.