2013. 09. 01.   Sapnnuoju, kad einu namo. Pasukusi taku per savo sodą nusiaunu basutes. Jaučiu žemės vėsą. Einu. Einu. Einu. O namai tolsta, takas tįsta, jau iki horizonto. Skubinu žingsnį, bet tai nepadeda, kojos tarsi vatinės ir su siaubu pagalvojusi, kad niekada nebeprieisiu, nubundu.
Namuose tylu, tik per radiją negarsiai skaito Justino Marcinkevičiaus eiles. Įsiklausau, rimstu, ramiau plaka širdis. Kiek išminties žodžiuose, koks įtaigus aktoriaus balsas! Dar ilgai guliu tamsoje, kol pasiryžtu – pasveikinsiu draugę su gimtadieniu. Pasveikinsiu! Nežiūrint to, kad mes nebebendraujam – po kelerių metų draugystės staiga kažkas nutrūko, ėmėm nebesuprasti viena kitos ir nieko geriau nesugalvojom, kaip gražiuoju atsisveikinti. Gal paprasčiausiai išsisėmėm, net įkyrėjom viena kitai, atrodė viskas išsakyta, viskas žinoma, nebegalim pasakyti nieko naujo. Dar buvo keletas desperatiškų, geranoriškų laiškų su patikinimais apie liekančius pačius šviesiausius atsiminimus, padėkomis už gražią draugystę, bet jau nebėra supratimo, viena kalbam apie batus, kita apie ratus ir juo, atrodo, nuoširdesni tie laiškai, tuo, bent mane, labiau jie žeidžia, tuo daugiau imu išskaityti tarp eilučių – esamo ir nesamo – kol prabyla nuoskauda ir abi nutylam.
Bet juk galiu pasveikinti su gimtadieniu! Tarsi noriu rasti bent kokią spragą gynybinėje sienoje, kuria pačios atsitvėrėme, ir kartu išsiteisinti, kad nepažeidžiau sutarties sąlygų.
Prisilaikydama sienų, nusigaunu iki kompiuterio, atsidarau paštą, virpa rankos, neklauso pelė, dar įkyriai tupia ir tupia padėrusi, arši rudeninė musė ir aš niekaip nerandu žodžių, baisu, kad galiu vėl likti ne taip suprasta ir vėl viską sugadinti, ne pradžiuginti, o sugadinti šventę, rašau ir trinu, rašau ir trinu, kol galop vidury lapo nupiešiu mažą, raudoną internetinę gėlytę, tokią pat, kokių draugė mėgdavo paberti man laiškų pabaigoj, tarsi gražinu skolą ir išsiunčiu laišką.
Ramybė. Net musė kažkur prašapo.
Aš neturiu ką prarasti. Nebent tikėjimą žmonėmis.
Kas dabar bus?
Staiga suprantu, kad visiškai nenumanau, kas bus, kad po ne vienerių metų draugystės, kai atrodo, kad viskas išsakyta, žinoma, numanoma į priekį, iš tiesų visiškai nepažįstu savo draugės ir būti gali bet kas – visai taip pat gali atsiliepti nuoširdžiai, pratrūkti pykčiu ar neatsakyti iš viso.
Kol rašiau dienoraštį, ties „gautieji“ atsirado vienetas.
„Ačiū, Daliute“.
Netrukdykit, leiskit paverkti.