Saulą tykiai varvēs ažeran,
Plauks par atmintį vālundās vėsiās,
Kai šitam vakari dideliam
Tu privargis unt kalną sēdėsi.
Ir tylėsi, kaip tylia vanduo,
Tiktai aižēs viduj žodžių šūkēs,
Nebebus kam švēsās atiduoť,
Tik šešėlią sala atitrūkus
Vis rēdēs paskiau saulį gilyn
Ir šaltyn, nebeglostis net vėjas,
Tik gyvenimas graušis širdin,
Kaip vaikystēs sula sukrešėjus,
Kaip rugiai, neparējį namą,
Duonās kvapui unt lūpų šaltėjunt,
Teip unt kalną ligi sutemās
Sėdi senas, dulkėtas rugsėjis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2013-08-29 19:26:33
Skaitai ir jauku, gera.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-08-29 08:56:39
Suprantama, artima tarmė. Puikus darbas. Daug mielų prisiminimų nuriedėjo, sėdint unt didelio kalno...
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2013-08-28 22:04:52
labai liuks
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2013-08-28 21:23:54
Gyvas ir sodrus visoms juslėms tekstas. Žaviuosi Jūsų kūryba.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2013-08-28 20:49:09
Pajutau rugsėjį
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2013-08-28 20:44:44
Stiprus, tarmė dar labiau sustiprina emociją.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2013-08-28 19:19:04
Kažkuo palietė širdį...