Saulą tykiai varvēs ažeran,
Plauks par atmintį vālundās vėsiās,
Kai šitam vakari dideliam
Tu  privargis unt kalną sēdėsi.

Ir tylėsi, kaip tylia vanduo,
Tiktai aižēs viduj žodžių šūkēs,
Nebebus kam švēsās atiduoť,
Tik šešėlią sala atitrūkus

Vis rēdēs paskiau saulį gilyn
Ir šaltyn, nebeglostis net vėjas,
Tik gyvenimas graušis širdin,
Kaip vaikystēs sula sukrešėjus,

Kaip rugiai, neparējį namą,
Duonās kvapui unt lūpų šaltėjunt,
Teip unt kalną ligi sutemās
Sėdi senas, dulkėtas rugsėjis.