2013. 08. 28.   Senatvės dienoraščiai.
Priebučio svetainėj jauku, šilta – vis dar vasara. Nieko neveikiu, galvoju. Žinoma, jei galvojimas nėra darbas.
Mintys nuklysta į studentiškus metus.
Pavasario sesijoj laikom paskutinį egzaminą. Susibūrę koridoriaus gale kas dar skaitinėjam, kas šiaip belūkuriuojam savo eilės. Viena mergaitė nukaukši neįprastai tuščiu koridorium – į bufetą, kavos.
Staiga Rožė apsižiūri, kad piniginėj nelikę pinigų. Iškrausto rankinę – nėra. Kažkas tarsteli, kad prie mūsų niekas pašalinis nebuvo priėjęs. Pakimba nejaukus klausimas – pavogė kažkas savas? Tylim, Rožė verkia. Grįžta mergaitė iš bufeto, apsilaižo, nusišluosto lūpas:
– Šiandien labai skanūs, švieži pyragaičiai, suvalgiau du. Ar neinat?
Pamato Rožę, pasakom, kas nutiko, paklausia, kiek tų pinigų buvo:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių rublių verkti?
Bene po metų paaiškėjo, kad Rožės, o ir ne vien jos, pinigus ta mergaitė, turtingų tėvų vienturtė, ir pavogė.
Praėjo gyvenimas.
Nepriklausoma Lietuva. Krizė. Naktinė vyriausybė nukarpė atlyginimus, pensijas ir visas kitas išmokas – taip reikia, bet ne visi su tuo sutiko. Teisėjai, juk mokyti, surašė raštą Konstituciniam teismui ir laimėjo, atsikovojo savo tūkstančius, išėjo į gatves basi policininkai ir visiems pasidarė aišku – reikia gelbėti, kol paskutiniai neišbėgiojo, nes tada tikrai jau skęstančiųjų gelbėjimas bus pačių skęstančiųjų reikalas (tarsi dabar ne taip). Tik niekas nė nežada atstatyti invalidumo išmokas klipatoms ir nukentėjusiems nuo okupacinių režimų. Raštų rašyti konstituciniam teismui mums teisė neduota, demonstruoti neinam, nei basi, nei apsiavę, nes nepaeinam su savo lazdom, rateliais ir lovom, mirštam tyliai, su kiekviena praėjusia diena lengvindami finansinę vyriausybės naštą. Menkos tos mūsų išmokos, menki ir tie mūsų nuskaityti pinigėliai, juokingai menki, tai ir tylim, kad nepasakytų koks solidus, įsipenėjęs, būti ar nebūti turintis galią nulemti valdininkas:
– Fe! Ir ne gėda dėl tų kelių litų verkti?
Bet kaip ne gėda Prezidentei, Seimui, Vyriausybei rinkti juos iš pačių silpniausių, negalinčių apsiginti? Išgelbės, mat, klipatos valstybę!
Rusai tokį reiškinį vadina „krachaborstvo“, mano kaimas tiesiai šviesiai, žemaitiškai – šūdinėjimuos.