Užgęsta šviesos, pakyla vėjas.
Mano rankos stingsta, gal mirštu?
Viena kaip pirštas, visi išėję,
Akis uždengia rūkas tirštas...

Bet tu neleidi, neleidi užgesti —
Tu šildai mano pirštus
Jautriai ir švelniai, kad to nepamesčiau,
To, kas turėjo jausmus.

Ir aš merdėju kažkur tarp ten ir čia,
Su šilto delno stinguly užmigusia širdim.
Tu vienintelis šituo tiki slapčia,
Nors žinai, kad atgniaužus delną pažvelgsi mirtin.