Ruduo auksaspalvi, vėl šlamėjimo pilnas,
Tu atleisk, negaliu pas tave atskubėt.
Gal todėl, kad žinau – tu netikras. Tik vilgo
Lietūs klevo vienišiaus raudonus lapus.
Ryškios liepsnos plėtojas ir dega aplinkui.
Skubėk, neskubėjęs – užgesint jį ne mums.
Gaivūs vėjai lekioja ir šakos palinkę
Meta ryškųjį nuometą, kyla dangun,
Bando skrist, bet nukrinta į žalią dar žolę.
Šnabžda, šnabžda į širdį varinis ruduo.
Žaidžia mūsų jausmais ir svaigina pakolei
Lieka medžiai bebalsiai, užšalęs vanduo.
spika
2013-08-26 09:58:33
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2013-08-26 22:18:24
Lyg ilgesinga daina.
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2013-08-26 20:11:37
...ir paukščio plunksna pamesta aš rudenį rašau...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2013-08-26 15:52:02
Teisingai! Neįsileiskime rudens į širdį.
Jautriais potėpiais nuspalvintas ruduo...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-08-26 12:52:51
netikras – turima minty, kad širdis nejaučia metų, kuriuos atneša gamta, jisai yra, bet širdis to nenori jausti
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2013-08-26 11:51:32
Puikus tekstukas, kiek ruduo išlieja spalvų!